× Jonas Valonis

 

Teofilis Kwiatkowskis. „Kalė su šuniukais“, akvarelė, pieštukas, 1845. Iš Lenkijos nacionalinės bibliotekos rinkinių (polona.pl)

 

Esu savamokslis bukinistas. Nors skaitytų knygų knygyne dirbu 13-us metus, vis dar sakau, jog mokausi, nes dirbti su knygomis neišmokstama taip, kaip važiuoti dviračiu – kartą gyvenime. Per šį laiką išsiugdžiau svarbiausią gebėjimą, kuriuo išsiskiria bukinistas, – įvertinti knygą. Ne turinį, o knygą, t. y. prekę. Įvertinti knygą – tai ne tik priskirti jai piniginį ekvivalentą – atsižvelgti į jos susidėvėjimo lygį (su aplanku, jei toks yra, ar be, viršelio, lapų būklė ir t. t.), leidimo metus (pirmasis leidimas ar ne). Sykiu ir gebėjimas nustatyti knygos temos poreikį bei potencialaus pirkėjo portreto įsivaizdavimas. Tai tik grubi apybraiža, jei reikia paaiškinti, ką dirbu. Įvertinti knygą man, visų pirma, reiškia pasakyti, ar ji reikalinga skaitytų knygų knygyno, kuriame dirbu, bendruomenei, antra, patarti žmonėms, kurie nori parduoti, atiduoti ar išmesti knygas. Būtent tai bukinistas ir gali padaryti.

Laidoje „Pirmas sakinys“ Mindaugui Nastaravičiui ir Tomui Vaisetai sakiau, jog yra 3 atvejai, kai žmonės linksta atsisakyti turimų knygų ir kreipiasi patarimo į bukinistą . Pirmas – kai žmonės kraustosi, antras – kai nekyla ranka išmesti (aibė priežasčių, kodėl norima atsikratyti), trečias – kai artimasis iškeliavo, t. y. mirė ir giminės tvarko velionio namus. Be chaotiško knygų pirkimo kartą per metus Knygų mugėje ir su tuo susijusio lentynų tuštėjimo, būtų galima apibendrinti, kad asmeninėje bibliotekoje esančių knygų mažta arba daugėja vykstant asmeninio gyvenimo permainoms. Nors pasitelkęs savo pavyzdį – pirkti knygų esant blogai nuotaikai – jokių kategoriškų išvadų visgi nedarau.

Man, tiesiogiai susijusiam su skaitytų knygų rinka, didžiausią susidomėjimą ir pastaruoju metu susirūpinimą kelia knygų atsikratymo klausimas. Tiksliau, knygų rusų kalba atsikratymas (K. R. K. A.). Neišvengsiu, o ir nevengsiu Ukrainoje vykstančio karo pasekmių šiam reiškiniui, tačiau ne tai norėdamas nagrinėti pradėjau rašyti apie knygas. Manau, knygų rusų kalba atsikratymas yra savalaikis reiškinys, kuris, bukinisto akimis žvelgiant, yra didelis, sakyčiau, net masinis.

Kuriant knygyną „Mint Vinetu“ 2010 m.,  apskaičiuotas apie 500 knygų talpinantis lentynų plotas knygoms rusų kalba. Jas, tiesą sakant, greičiausiai ir užpildėme. Iki lentynų panaikinimo po 5 metų knygų rusų kalba pardavimai sudarė tokią menką dalį, jog jų talpinimą ir priėmimą pateisino tik pilnų lentynų įspūdis. Dabar knygyne yra vos kelios dešimtys tokių knygų. Jos knygyne nesuperkamos. 

Kiekvieną kartą kalbant apie tam tikro žanro, pobūdžio ar kalbos knygas omenyje reikia turėti lokaciją, kurioje jos cirkuliuoja. Vėliau atsižvelgi ir į laiką. „Mint Vinetu“ knygynas įsikūręs Vilniaus senamiestyje. Tai apibrėžia ir knygyno lankytojus, kurie dažniau nei kitų knygynų, įsikūrusių turgaus, stoties apylinkėse ar Laisvės prospekte, yra studentai, o ne vietiniai rajono gyventojai. Taip pat senamiestyje dažniau lankosi turistai, kurių poreikiai, akivaizdu, skiriasi nuo miesto periferijose veikiančių knygynų lankytojų. Čia galioja ne stereotipai, o paprasčiausias etninis bei socialinis miesto gyventojų pasiskirstymas. Štai, pavyzdžiui, nerandu atsakymo, kodėl per visą knygyno gyvavimo laiką tik neseniai įkūriau knygų lenkų kalba lentyną?.. Nebuvo poreikio, taip, bet ar tikrai? 

Galiu sakyti, jog knygų rusų kalba ir tada, kai kūrėsi knygynas, niekam nereikėjo, ir būsiu teisus. Tai kur problema? Problema, arba išryškėjęs elgesys, kai knygų rusų kalba gausiai siūloma įsigyti, priimti, priglausti, nes nekyla ranka išmesti, pasireiškė būtent dabar. Tiksliau, nuo 2022 m. pradžios. Žvelgiant antropologiškai ir naudojant prozopografinį metodą galima nustatyti, kokie žmonės atsikrato knygų rusų kalba.

Pirma išvada, kurią padariau: knygomis rusų kalba atsikratantys žmonės nemoka šios kalbos. Tai liudija ne tik jų amžių, bet dažnai ir periferinę, ne didmiesčių kilmę. Štai aš rusiškai išmokau gyvendamas Panevėžyje ir žaisdamas kieme. Antra ir net svarbesnė nei kalbos aspektas išvada, kad tai yra ne tų žmonių, kurie atsikrato, knygos. Išimtinai visais pasitaikiusiais atvejais tai yra mirusių tėvų arba senelių knygos. Trečia, čia nebūsiu įžvalgus, išvada, kad tie žmonės neskaito arba jų skaitymo įpročiai pasikeitė, t. y. jie linkę naudotis skaitmeniniais ištekliais. Neužmiršiu ir kraustymosi atvejo ne tik keičiant gyvenamąją vietą, bet ir kuriant šeimą ar įsigyjant naują, dažnai minimalios kvadratūros būstą. Nejuokauju – vietos stygius yra svari priežastis neturėti knygų.

Suaktyvėjusią rusiškų knygų pasiūlą pirkti jaučiu lygindamas laikotarpį prieš karantiną ir po jo. Taip, ši istorija prasideda tada. Prieš karantiną per savaitę gaudavau 3 laiškus su  siūlymu priimti ar supirkti knygas rusų kalba, o dabar gaunu 6. Patikėkite, du kartus padidėjusi apimtis knygyno savininkui yra masinis reiškinys. Kodėl jis toks? 

Laikotarpį prieš karantiną vadinu įprastu, kaip seniau, taip, kaip buvo. Niekas po karantino nebėra įvardijama vienu iš šių būdų. Knygų keliai į knygyną per karantiną buvo visiškai sudarkyti. Pateiksiu pavyzdį: kaitą knygų anglų kalba lentynose anksčiau palaikydavo patys knygyno lankytojai. Vadinasi, atnešančių parduoti knygas ir ateinančių nusipirkti užteko, kad „Mint Vinetu“ būtų atpažįstama kaip vieta, kur visuomet rasi kažką nauja anglų kalbos lentynose. Jose nuolat būdavo apie 300 knygų. Iki šiol ši schema nėra atsistačiusi.

Per karantiną žmonės labiau įsitraukė į prekybą įvairiais daiktais bei knygomis internetu. Čia be jokios ironijos reikia padėkoti „Vinted“, sustabdžiusiems dalį pasiūlos skaitytų knygų knygynams. Šis socialinis elgesys, suaktyvėjusi verslininko gyslelė pradėjo skatinti žmones ieškoti alternatyvių būdų, kur padėti nereikalingą savo ir artimųjų turtą. Tai sveikintina, nes pradėta galvoti apie daiktų pernaudojimą, ne tik išmetimą. Po karantino šis elgesys nesustojo, o dėl Rusijos agresijos viešojoje erdvėje vykstantys svarstymai dar labiau paskatino išsišluoti. Todėl dabar yra tokia knygų rusų kalba situacija. Tačiau visa tai dar nepaaiškina, kodėl šių knygų atsikratoma taip gausiai. Norėdami suprasti šį reiškinį turime grįžti prie mano žodžių apie permainas asmeniame gyvenime.   

Dabar studijuoju istoriją Vilniaus universitete. Nors esu nestandartinis studentas – mane ir mano kursiokus skiria dvigubas metų skirtumas – susipažinti, bendrauti, komunikuoti gebu su įvairaus amžiaus žmonėmis. Prisipažinsiu: bendravimas yra geriausia universitete įgyjama patirtis. Vaikščiodamas į paskaitas, kartu ruošdamasis atsiskaitymams turiu galimybę bendrauti ir stebėti dabartinę kartą. 

Po įvykių Gyvačių saloje vienas kursiokas jau kitą dieną atėjo su nauja tatuiruote ant rankos. Ant dar paraudusios odos puikavosi 6 visiems žinomi rusiški žodžiai. Tą kartą rinkomės Istorijos fakulteto kiemelyje lūkuriuodami profesinės kalbos paskaitų. Aš laukiau lenkų, o kursiokas – rusų. Mūsų pasirinkimas mokytis šių kalbų buvo itin aiškus – nei vienas, nei kitas jų nemokėjome.

Aš neturiu tatuiruotės ir niekada neturėsiu. Bet jei kada nuspręsiu pasidaryti, spėju, tai bus kruopščiausiai apmąstytas poelgis per visą mano gyvenimą. Žinoma, ironizuoju, bet ar tikrai? Ar su šiuo karu susiję mūsų sprendimai nėra permainingi? Kuo skiriasi tatuiruotės pasidarymas ir vienpusis bilietas į Ispaniją vos sužinojus apie invaziją? Ir ar tai nėra savalaikiai sprendimai? Vis dėlto norėjau kalbėti apie knygas. Apie knygas ir jų likimą, dėl kurio man neramu. Kadangi tai ne tik žmogiškas, bet ir profesinis neramumas, palieku informaciją knygynų, į kuriuos galima kreiptis, jei norite atiduoti ar parduoti savo ir artimųjų knygas. Bukinistai, gebantys įvertinti knygas, padės jomis atsikratyti. 

„Gera knyga“ veikia Laisvės pr. 58, tel. nr. +370 675 91595; „Pelėdų knygos“ – Erfurto g. 1, tel. nr. +370 677 70120; „Keistoteka“ – Gėlių g. 4 ir Paupio g. 2, tel. nr. +370 694 95979; „Knyga visiems“ – Pylimo g. 59, tel. nr. +370 675 03225; „Juodas šuo“ – Palangos g. 2, tel. nr. +370 610 01944; „Mint Vinetu“ – Šv. Ignoto g. 16, tel. nr. +370 601 42019.

 

Jonas Valonis – bukinistas.